1. Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su
dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė – vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge
mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo…
Auklė ir išmokė ją žaisti žaidimą, kurį vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį žaisti? Paprastai.
Tereikia pasakyti „Kaip gerai, kad …“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“. Kartą mergaitė
siuvinėdama įsidūrė į pirštą. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojančią
žaizdą. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip
gerai, kad…“.
„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“, – netvirtu balseliu sako mergaitė, – „Gerai, nes… nes… nes
galėjau juk įsidurti net du pirštelius“. „Taip“, – pritaria auklė, – „Kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį ir
greitai pamatei, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai
juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti“.
„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiau garsiai, nes mama būtų labai išsigandusi – ji visada
jaudinasi, kai man kas atsitinka“, – mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna
azartas, – „Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti „kaip gerai, kad įsidūriau
pirštelį“… Kaip gerai… kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome eiti teatrą… Kaip gerai, kad
… kad adatėlė nenulūžo…“.
Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi – koks puikus žaidimas! Kitą dieną mergaitė
važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio
šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai
pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą „Kaip gerai, kad…“. Tuomet pamažu atsistojo,
nusivalė smėlėtas rankas ir ramutėliu balsu pasakė: „Kaip gerai, kad nukritau čia, o ne kokioj
baloj…“ Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė: „Ir gerai, kad
susimušiau tik vieną koją“.
Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas atsitiktų – ar
reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo –
žaidimas padėdavo visada. Žodžiai „Kaip gerai, kad…“ tapo tiesiog įpročiu kiekvienoje
sudėtingesnėje situacijoje. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo ir auklės jai seniai nebereikėjo, ji
šiuos žodžius vis prisimindavo.
