Kas yra švietėjas? Trumpai prisiminsime iškilias Lietuvos asmenybes – įžymiuosius švietėjus.

1. Vaizdinė - metodinė medžiaga
© Sudarė: dr.V. Šereikienė, 2015
IŠKILŪS LIETUVOS ŠVIETĖJAI

2. 3 DALIS
Vaizdinė metodinė medžiaga – skaidrių paketas, skirtas vesti užsiėmimus.
Parengtas MC Power Point formate.
Vidutiniškai 1 dalies paketo apimtis yra 30 - 40 skaidrių
(skaičiuojant 1 kontaktinei valandai po 10-15 skaidrių).

3. Kas yra švietėjas? /TERMINŲ ŽODYNAS/
švietė́jas, -a. -à. švietė̃jas, -à.
1. kas šviečia, šviesą duoda, žibina: Švietėjà užsnūdo, skala iškrito, ką
neužsidegėm. Senoji saulė švietėjė̃lė.
2. kas šviečia, lavina, prusina: Mokytojas – didžiausias liaudies švietėjas. Lietuvos
švietėjai ir budintojai. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios publicistai švietėjai turėjo
tikslą šviesti liaudį, kad ji atsikratytų prietarų, išmoktų geriau tvarkyti savo gyvenimą,
orientuotųsi politiniame gyvenime.
3. šviečiamosios filosofijos ir ideologijos šalininkas: Švietimo ideologai (švietėjai)
perėmė renesanso humanistinius idealus, laisvamanybę, istorinį optimizmą,
susidomėjimą antikos kultūra, kriticizmą. Švietė́jų filosofų idėjos.

4. KAS YRA VISUOMENĖS ŠVIETĖJAS?
Pastaraisiais metais reformuojant švietimo sistemą vis daugiau dėmesio skiriama
neformaliam ugdymui, kuris plėtoja žmogaus asmenines, socialines ir edukacines
kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir
kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Jis
paremtas glaudžiu asmenybių komunikavimu, sparčiu keitimusi patirtimi, (kylančiu iš
žinojimo bei susiformavusios išminties) papročiais ir plėtra.
Minėtas procesas ypatingai paveikė miesto, kaip socialinio darinio
vystymąsi, nes pasak prof.R.Jucevičiaus (2007), šiuolaikiškas
inovatyvus miestas apibrėžiamas kaip demokratinė, savarankiška ir
sąmoningų piliečių sąveikos erdvė, orientuota į nuolatinį tobulėjimą.
Šiuo metu neformalaus švietimo tinklas nėra pakankamai
vertinamas miestuose.

5. APŽVALGA. VISUOMENĖS ŠVIETĖJAS - AMŽIŲ SŪKURIUOSE:
ISTORINĖ APŽVALGA. LIETUVOS ŠVIESUOLIAI.
Senosios Lietuvos valstybės laikai. Carinės Rusijos okupacijos metu. Nepriklausomoje
Lietuvoje. Vokiečių okupacijos metai ir išeivija. Šiandien – aktualijos ir galimybės.

6. Trumpai prisiminsime iškilias Lietuvos
asmenybes – įžymiuosius švietėjus.
Lietuvoje apie švietėjo asmenines savybes,
jų formavimą, bendravimą su audotorija įvairiais aspektais rašė:
A. Maceina (1995), J. Vabalas-Gudaitis (1983). Pastaraisiais dešimtmečiais bendravimo reiškinius
tyrė M. Barkauskaitė (1999), G. Butkienė (1993), L. Jovaiša (1996), B. Bitinas (1997), J. Vaitkevičius
(1995), V. Jakavičius (1998), V. Žemaitis (1992), A. Jacikevičius (1995), užsienyje – S. Tubbs (1991),
S. Moss (1991), E. Griffin (1991), A. Rean (1999), A. Leontjevas (1997), V. Kan-Kalikas (1987).

7. Vyskupas M.Valančius – Lietuvos švietėjas

8. Motiejus Valančius (1801-1875) – Žemaičių vyskupas, teologas, religinių raštų
autorius, rašytojas, istorikas, švietėjas.
Jis dažnai vadinamas „ryškiausia žvaigžde mūsų XIX a. istorijos danguje" (Vaclovas
Biržiška), kurio įtaka prasiskverbė į visas Lietuvos gyvenimo sritis.
Jis vadinamas ir tautos blaivintoju, ir sumaniu kovotoju prieš rusifikaciją, ir lietuvių
grožinės prozos pradininku.
Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu
lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir
pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų
ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į
kunigus ir į krikščionis tėvus, kad pilnai suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms
drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą” (Popiežiaus Jono
Pauliaus II laiškas Lietuvos vyskupams Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga).

9. Kiekviena tauta gerbia didžiavyrius, kurie darbuojasi jos labui, veda ją, yra visiems pavyzdys.
Jų vardai aukso raidėmis įrašyti į tautos istoriją. Vyskupas A.Baranauskas sakė, jog XIXa.
viduryje didžiausią žalą žmonėms padarė įsikerojęs girtavimas. Toje pelkėje skendo šeimų
santarvė, nyko darbo ir taupymo vaisiai, visos krikščioniškosios dorybės.
Tuomet lyg žiburys naktį į Lietuvos gyvenimą atėjo Motiejus
Valančius, „Palangos Juzės“ autorius, vyskupas, Lietuvos
blaivintojas, tautos švietėjas, rašytojas, istorikas, iškilus
visuomenės veikėjas.

10. Būdamas seminarijos rektoriumi, M. Valančius
pasikvietė į Varnius S. Daukantą, kurio skatinamas ir
remiamas istorine medžiaga, lietuvių kalba parašė
veikalą "Žemaičių vyskupystė". Tuo daugeliui žmonių
tada sunku buvo patikėti.
Ir S. Daukantui rūpėjo, kad Varnių seminarija taptų
lietuviškos kultūros, lietuvių kalbos ugdymo vieta.
Caro valdžiai po 1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, Varnių kunigų
seminarija liko viena iš nedaugelio aukštesniųjų mokyklų. Labai svarbus
seminarijos laikotarpis, kai 1845 m. jai pradėjo vadovauti M. Valančius, pats
baigęs šią seminariją. Seminarijoje labiau pradėjo skambėti lietuvių kalba.
1848 m. M. Valančius įkūrė "Žemaičių akademiją”.

11. Dar daugiau, čia susibūrusi inteligentija
korespondentiniais ryšiais apjungė toli nuo gimtinės
gyvenusius veikėjus: Žemaičių gramatikos
autorių Juozapą Čiuldą, jo amžininką Kajatoną Zabitį
– Nezabitauską, A. Ugianskį – Peterburgo ir Maskvos
aukštųjų mokyklų studentus – žemaičius.
1850 – 1863 m. beveik visų lietuvių kultūrinių akcijų gijos vedė į Varnius. Miestelis buvo žymiausias
lietuvių literatūros ir tautinių idėjų formavimosi centras. Vysk. M. Valančiaus aplinkoje buvo žadinama
tautinė sąmonė, neatskiriama nuo tikėjimo, skatinama gimtosios kalbos meilė.
Subūręs apie save daugumą lituanistinio sąjūdžio aktyvistų, M. Valančius stengėsi išplėsti pradinį
švietimą lietuvių – žemaičių kalba, knygelių platinimą, itin sėkmingą blaivybės darbą.

12. Užsikrauti ant pečių nelengvą rašytojo
naštą, kaip ir daugelį vėlesnių laikų mūsų
šviesuolių, jį skatino visuomeninės
pareigos jausmas
Viską, ką skyrė viešumai, M. Valančius parašė tik lietuviškai. Lietuviškai
rašomos ir leidžiamos Valančiaus knygos darė skatinamą poveikį lietuvių
šviesuomenei, buvo jai padrąsinamas pavyzdys ir moralinė atrama. Ne be
reikalo jau ir tada Valančius vadintas gimtosios kalbos gaivintoju, su jo vardu
sietinas XIXa. vidury pastebimas lietuvių literatūros atsigavimas.

13. Valančius diegė liaudžiai etinę ir dvasinę kultūrą. Visur ir visada jis mokė gražiai
elgtis, vengti moralinių ydų, ragino suaugusius gyventi sąžiningai, būti doriems ir
darbštiems. Skaitytojui rodė patrauklius ir atgrasius gyvenimo pavyzdžius, kuri iš
kiekvienos žolės-kvepiančios ar dvokiančios-išsiurbia saldų medų. Daug Valančiaus
kūrinių didaktinio pobūdžio, skirta ekonominiam ir kultūriniam žmonių švietimui.
Jis juto laiko dvasią, suvokė naujas reikmes, iškilusias
panaikinus baudžiavą. Tad ragino valstietį šviestis,
kratytis prietarų, skatino nesitenkinti arklu, o mokytis
amatų, imtis verslo.

14. M. Valančiaus – istoriografo, švietėjo ir beletristo –
nuopelnai mūsų kultūros istorijai :
1) savo raštuose Valančius užfiksavo ir paliko nemaža iš niekur kitur
nebesužinomų istorinių, etnografinių ir folklorinių faktų.
2) K.Binkio žodžiais tariant „Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie
skaityti nebepamiršo“ Išplėtęs parapijos mokyklų tinklą, jis siekė,
kad visi žmonės būtų raštingi, o skaitymui leido savo knygeles.
Niekas prieš jį ir ilgai po jo tiek ir tokiais tiražais knygų nebeleido.

15. 3) Valančius padėjo pagrindus lietuvių prozai, atskleisdamas joje lietuvių
kalbos grožį, kaip Donelaitis ir A.Baranauskas tai padarė poezijoje.
Iš jo raštų mokėsi J.Biliūnas, Vaižgantas, Žemaitė.
Valančiaus beletristika mums brangi ne tik kaip jo literatūros palikimas,
bet ir kaip didžiulis kalbos lobis.
„Palangos Juzės“ autorius šviečiamąja veikla bei kūriniais
ruošė dirvą nacionaliniam lietuvių judėjimui, visiems laikams
įsiamžino kaip kultūros bei literatūros vertybių skleidėjas.

16. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius sumanė ir įkūrė plačiai savo veiklą išplėtojusią „Brostvą
Blaivystės“ . Tai blaivystės brolija. Brostvininkai - blaivystės nariai.
Jais tapti vyskupas ir parapijų klebonai ragino visus tikinčiuosius, ypač tuos, kurie buvo įsitraukę
į girtavimo liūną. Valančiškos blaivystės brostvos turėjo savo įstatus. Juose, be visko, nurodyta
svaigalų pavojus bei žala žmonių sveikatai. Pabrėžta, jog alkoholis trumpina gyvenimą, ardo
žmonių santarvę, griauna šeimas, stumia į skurdą.
Valančiaus paveikslas, kaip ir jūros švyturys, rodo, jog didelės asmenybės gimsta ne
ten, kur iš kredo išmetama Dievas, bet ten, kur asmenybė iš Dievo savo didybę
semia. Semia nuolatos, atkakliai, nepertraukiamai: pradedant nuo tėvų pastogės,
mokyklos suolo, gyvenimo sūkuryje, baigiant mirties momentu.

17. http://www.muziejai.lt/kretinga/MValanciaus_muziejus.htm

18. Simonas Daukantas (1793 m. – 1864 m.)
Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas,
vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų.

19. S. Daukanto visuomeninės-politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir
populiariuose veikaluose (visi jie rašyti lietuvių kalba). Dirbdamas mokslinį
ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. Svarbiausiu savo
uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti
knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą.
S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės.
Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu S. Daukantui
yra kalba, o ne valstybingumas. Tautai būdinga sava kalba,
visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo papročiai.

20. Kita svarbi S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių
įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu
dominavusios bajoriškosios tautos sampratos.
Tuo pačiu jis savo raštuose tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti
asmens laisvę, panaikinus jų baudžiavinę priklausomybę.
S. Daukantas buvo vienas iš žemaičių lietuviškojo sąjūdžio, siekusio sukurti kultūrinius
pamatus moderniai lietuvių tautai, dalyvių, kurio kiti žymiausi atstovai:
Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Stanevičius, Jurgis Pliateris, Dionizas
Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius.

21. Savo idėjų argumentavimui S. Daukantas naudojo Vakarų Europoje ir Lietuvoje
paplitusias pažangias socialines-filosofines
(J. Herderio, J. J. Rousseau ir kt.) teorijas. Nuotraukose: Daukanto muziejus
Papilėje ir dešinėje - skuptūra Vilniuje šv.Jonų bažnyčioje.

22. Jo darbai iš Lietuvos istorijos:
Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (1822 m.);
Istorija žemaitiška (1838 m.);
Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845 m.);
Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje
(1850 m.).
S. Daukantas pirmasis
parašė Lietuvos istoriją lietuviškai.

23. Pirmasis S. Daukanto istorijos veikalas „Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“,
kurio rankraštis1919 m. atrastas Veprių dvaro bibliotekoje, buvo išleistas
tik 1929 m. Kaune, t. y., praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo parašymo.
S. Daukanto parūpinta medžiaga daug naudojosi kitas žymus Lietuvos
istorikas Teodoras Narbutas, rašęs Lietuvos istoriją lenkų kalba.
Kaip kultūros istorikas S. Daukantas pranoko Lietuvos istoriją XIX a.
gvildenusius autorius. Pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais išleido ir
eilę populiarių knygelių: „Parodymas, kaip apyniusauginti“ (1847 m.),
„Pamokinimas apie auginimą tabokos“ (1847 m.), „Pamokslas apie
sodnus“ (1849 m.) ir kt.,
kuriose naudoja švietėjišką – auklėjamąjį stilių.

24. S. Daukanto vardu Lietuvoje yra pavadintos įvairios pagrindinės bei vidurinės
mokyklos, gimnazijos (Simono Daukanto gimnazijos, S. Daukanto vidurinės
mokyklos, S. Daukanto pagrindinės mokyklos).
Nuotraukoje: Daukanto kulptūra VU kiemelyje (autorius R. Kazlauskas)

25. SIMONAS STANEVIČIUS
(1799-1848)
Simonas
Stanevičius –
vienas
svarbiausių XIX
amžiaus lietuvių
kultūros
veikėjų bei
rašytojų,
labiausiai
žinomas savo
pasakėčiomis;
žemaičių tautinio
sąjūdžio dalyvis.
Gimė 1799 m.
(dab. Raseinių
raj.) smulkių
žemaičių bajorų
šeimoje.
S.Stanevičiaus
literatūrinį
palikimą sudaro

26. Vyskupas Antanas Baranauskas
Iškiliausia 19 a.
figūra
audringiausios
epochos,
panoramoje,
klasikinio lietuvių
poezijos kūrinio
„Anykščių šilelis“
autorius, mūsų
dialektologijos
pradininkas,
pirmasis lietuvių
matematikas,
vertėjas ( gimė
1835 m.
Anykščiuose.

27. Anykščių Šilelis įkurtas
Baranausko poetiniu dekretu
„Anykščių šilelio“
autorius yra lietuvių
gamtosaugos
pradininkas,
sujungęs
gamtosaugą su
gamtojauta, kuri
siejasi su senaisiais
baltų tikėjimais, kai
lietuviai buvo
gamtonys, o ne
pagonys ar kokie
nors stabmeldžiai.
Baranausko poema,
skirta konkrečiam
šilui, tapo šio šilo
prisikėlimo giesme,
ji sustabdė kirvį
niokotojų rankose ir
išgelbėjo sengirės
liekanas, kurių
akylesnė akis čia
užtinka dar ir
šiandieną.

28. Gamtos mokslininkai teigia, neva seniausia saugoma gamtos bei
kraštovaizdžio teritorija yra 1872 m. įkurtas Jelonstouno (JAV) nacionalinis
parkas. Kai JAV steigė Jelonstouno parką, mes nieko panašaus negalėjome
daryti, nes tuomet net ir garbinti Dievą lietuviškai buvo draudžiama, - ką kalbėti
apie valstybinės reikšmės aktus. Vis dėlto toks aktas buvo paskelbtas – juo
tapo nemirtingoji Antano Baranausko giesmė „Anykščių šilelis“, parašyta 1858
– 1859 m. , o paskelbta L.Ivinskio kalendoriuje 1860-aisiais.
Net kai kurie žinomi botanikai tvirtino, jog Baranausko grybų aprašymuose nėra nė
mažiausio mikologinio netikslumo. O juk panašiai šį kūrinį gali skaityti ir dendrologas, ir
ornitologas, ir ,sakykime, girios garsų tyrinėtojas. Žodžiu, tai tikra girios enciklopedija,
tiesiog rodyte rodanti, kas Anykščių šile yra itin gražu, vertinga ir neliestina. Pagal tai,
netgi neturint kitų nuostatų, Anykščių šilelio draustinis ir buvo saugomas.

29. Visi turbūt prisimena poeto Antano Baranausko
poemoje „Anykščių šilelis“ atskleistą gamtos grožį
–
„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų
grožei senobinei tiki?…“
Anykščių regioninio parko lankytojų centre atidaryta nauja ekspozicija,
supažindinanti su šios saugomos teritorijos išskirtinėmis vertybėmis. Pagrindinė
ekspozicijos tema pateikta kaip apdainuotas gamtos ir kultūros paveldas,
atsiskleidžiantis gausiuose literatūros kūriniuose.

30. Šiandien –Anykščių šilelyje

31. Šiandien –Anykščių šilelyje

32. Jonas Basanavičius - žymiausia XIXa. pabaigos
lietuvių tautinio atgimimo figūra, įgijusi tautos
patriarcho vardą. Grožinės literatūros kūrinių
J.Basanavičius nesukūrė, bet jo idėjos, jo patriotinė
veikla, jo tautosakos rinkiniai ir tyrinėjimai paliko gilų
atspindį to meto poezijoje ir kituose raštuose.
KITI ĮŽYMŪS LIETUVOS
ŠVIETĖJAI

33. Jonas Basanavičius (gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime)
Lietuvos istorijoje pramintas „tautos patriarchu”, numatęs jos ateitį ir kelius
Nepriklausomybei pasiekti. Jo gyvenimo kredo gali atspindėti citata:
„nepriklausomos savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisę”, nes
lietuvių tauta turi tvirtus istorinius pagrindus, gali ir turi būti laisva.
Daugelis jo mokslo darbų ir tyrinėjimų skatino tautinę savimonę, žadino
tėvynės meilę. J.Basanavičius aukštino Lietuvos praeitį, domėjosi lietuvių
kalbos ištakomis, rinko lietuvių tautosaką ir skatino kitus ją rinkti, sukūrė savitą
lietuvių kilmės teoriją. Susidomėjęs Lietuvos istorija, ragino tautiečius kurti
etnografinę draugiją, bet šią idėją realizavo tik Vilniuje, 1907 m. įsteigęs
Lietuvių mokslo draugiją, kuriai paskyrė keliolika savo gyvenimo metų.

34. 1917 m. pirmininkavo Lietuvių konferencijai, buvo išrinktas Lietuvos
Tarybos nariu. Jo laikinai pirmininkaujama Lietuvos Taryba 1918 m.
vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Nuo 1907 m.
rūpinosi mokslo
organizavimu –
įsteigė jau
minėtą Lietuvių
mokslo draugiją,
būrė studentų
būrelius į
vieningą
organizaciją,
steigė mokyklas.
Kauno
universitetas,
pagerbdamas
daktaro
mokslinę veiklą,
skyrė jį Garbės
nariu ir
profesoriumi.

35. J. Damijonaitis priklauso tai Lietuvos
mokytojų-inteligentų kartai, kuri carinės
Rusijos priespaudos metais dėjo pirmuosius
akmenis į nacionalinės mokyklos kūrimosi
pamatus, kovojo dėl teisės vaikus mokyti
gimtąja kalba.
Juozas Damijonaitis – prieškario
Lietuvos švietėjas

36. Didžiausią reikšmę Lietuvos mokyklai ir pedagoginės minties raidai turėjo
J. Damijonaičio išleisti vadovėliai pradinei mokyklai.
Po 1905 metų Rusijos revoliucijos jis parengė visų pagrindinių dalykų vadovėlius
pradinei mokyklai: elementorių „ABC pradžiamokslį“ (1906 m.), kurio viršelį iliustravo
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Trumpą lietuvių kalbos gramatiką“ (1909 m.,
penki leidimai) ir „Aritmetikos vadovėlį“ (2 dalys, 1909 ir 1910 m.). Vėliau parašė ir
išleido „Aritmetikos uždavinyną“ (3 dalys, 1922–1923 m., dvylika leidimų) bei
skaitinius „Vaikų darželis“ (1922 m.).
J. Damijonaičio „ABC pradžiamokslis“ buvo pirmasis
mokyklai skirtas elementorius, sudarytas rašymo–skaitymo
metodu.
Jame trys skyriai: ikiabėcėlinis, abėcėlinis ir skaitiniai. To
nebuvo kituose anksčiau išleistuose elementoriuose.

37. J. Damijonaičio išleistas lietuvių kalbos gramatikos vadovėlis buvo
svarbus todėl, kad jis skleidė Jono Jablonskio sudarytos lietuvių
kalbos gramatikos mokslą, terminologiją ir kūrė gramatikos mokymo
metodiką. Visi šio autoriaus parašyti gramatikos, aritmetikos
vadovėliai, skaitiniai buvo labai populiarūs ir plačiai vartojami
tarpukario Lietuvos mokyklose ir po autoriaus mirties (1926 m.).
Vadovėliai nuolatos buvo iš naujo redaguojami, taisomi ir leidžiami
nauji leidimai. Paskutinis lietuvių kalbos gramatikos leidimas išėjo
1939 metais.
Sudarydamas skaitinius, autorius siekė duoti vaikui kuo daugiau žinių apie gimtąjį kraštą.
Elementoriuje gausu straipsnelių gamtos, geografijos, istorijos, lietuvių literatūros,
tautosakos tematika. Šalia skaitymo pateikiama įvairių gramatinių ir loginių pratybų.
Tokia vadovėlio sudarymo metodika rodo, kad autorius domėjosi ir sekė žinomo rusų
pedagogo Konstantino Ušinskio pradinio skaitymo mokymo metodika ir išmaniai,
kūrybiškai ją pritaikė Lietuvos mokyklai.

38. Taigi, švietėjo veiklos yra labai
skirtingos ir įvairapusiškos...
 Tik gerbdami savo
tautos istorinę atmintį
ir žmones, dirbusius ir
daug nuveikusius
lietuvių tautinės
kultūros ir švietimo
srityje,
 kuriame savo kartos
ateitį...

39. Vydūno gyvenimas – tai kelionė „pasirinkus
uždavinį nešti į tautiečių širdis visa tai, kas
žadinti galėtų aukščiausias ir prakilniausias
žmogaus jėgas. Vieną turiu akyse, kad mūsų
tautiečiai žmoniškume tarptų ir stiprėtų“, –
nuolat kartojo Vydūnas.
Vydūno pėdomis...

40. Vydūnas - iškilus lietuvių mąstytojas,
humanistas, kultūros veikėjas

41. Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas.
Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba,
istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo
filosofiniuose traktatuose, straipsniuose, skaitydamas
paskaitas. Jis ne tik skleidė šias idėjas, bet ir pats
aktyviai įsijungė į kultūrinį procesą, todėl Vydūnas
visiškai pagrįstai gali būti vadinamas humanistinės
etikos kūrėju.
Vydūnas suprato, kad žmogus turi suvokti save. Teigė, kad kelias į amžinybę, jo
žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau,
tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie
žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus.
Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus.

42. Vilhelmas Storostas (slapyvardis Vydūnas, vok. Wilhelm
Storost; 1868 m. kovo 22 d.Jonaičiuose, Šilutės apskritis, Prūsijos
karalystė – 1953 m. vasario 20 d. Detmolde,Vokietija, 1991 m. spalio 19 d.
jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse) –
filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas.
1895 m. įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir 40 m. jai
vadovavo; 1935 m. hitlerininkai draugiją su kitomis Rytų Prūsijos
draugijomis uždarė. Rengė dainų šventes, vaidinimus,
populiarino lietuvių liaudies dainas. Buvo veiklus Rytų Prūsijos
lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys, 1931 m.
įkurtos Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas.

43. Parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30
filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.
Visais laikais egzistavo daug Vydūno filosofijso
pasekėjų: Lietuvoje veikai Vydūno draugija,
užsienyje –Vydūno fondas veikiantis nuo 1952
metų.
Nuo 1907 m. dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Leido paties ištisai prirašomus
žurnalus „Šaltinis“ (1905–1909 m.), „Jaunimas“(1911–1914 m.), „Naujovė“ (1915 m.),
„Darbymetis“ (1912–1925 m.). Bendradarbiavo kitoje Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos
periodinėje spaudoje. Nuo 1925 m. PEN klubo, 1928 m. Lietuvos universiteto filosofijos
garbės daktaras, 1933 m. Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys.

44. Visų laikų švietėjai ugdė ir ugdo atsakomybės už tautos
likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą.
Jų visada buvo, yra ir bus...

45. Ministrė Algimanta Pabedinskienė Socialiniame pranešime /2013/2014/pažymi, kad Socialinės
įtraukties didinimo 2014–2020 m. veiksmų plane didžiausias dėmesys bus skiriamas
aktyvioms užimtumo priemonėmsir socialinių paslaugų plėtrai.
Problema, su kuria susiduria Pareiškėjas: informacijos trūkumas; nepakankama savanorių
kvalifikacija, nepakankamas žmogiškųjų išteklių plėtojimas.
Asociacija “Šviesuva” daug dėmesio skiria visų
amžiaus grupių savanorystės skatinimui ir per įvairius
projektus sprendžia socialinės atskirties problemas.
Vis daugiau norinčių ir galinčių savanoriškai skaityti
paskaitas visuomenei, skleisti pozityvias žinias, dalintis
patirtimi: taip ne tik brandaus amžiaus žmonės bei
senjorai, bet ir jaunimas, net mokiniai. Europos
valstybėse (ir Lietuvoje) sparčiai auga senyvo amžiaus
žmonių skaičius nori ir gali teikti savitarpio pagalbą bei
prisidėti prie visuomenės gerovės ir sveikatos.

46. LINKIME daugiau DOMĖTIS praeities
ir dabarties ŠVIETĖJAIS...
2015 m.
AČIŪ UŽ DĖMESĮ!