1. Keliuose
žūstančių
gyvūnų
problema
Samanta Šeženytė, Nojus Verbickas, Vita Smailytė,
Ukmergės Dukstynos pagrindinė mokykla, 5-6 kl.,
mokytoja Audronė Vildžiūnaitė
Nacionalinė mokinių gamtamokslinė konferencija
Mokyklinė aplinkotyra – 2010
2010 m. lapkričio 26 d.

2. Įvadas
• Intensyvėjant eismui, didėja ir gyvūnų mirtingumas keliuose.
Susidūrimai kelyje su mažesniais žvėrimis – lapėmis,
mangutais, kiaunėmis, kiškiais – dažniausiai baigiasi pastarųjų
žūtimis. Didžiųjų – briedžių, stirnų, šernų – išbėgimas į kelią
gali būti mirtinai pavojingas ir vairuotojams.
• Dauguma yra matę ir ne kartą ant kelio po automobilio ratais
žuvusį gyvūną, tai ir žinduoliai, ir varliagyviai, ypatingai gausiai
žūvantys pavasarinės migracijos metu. Jų žūtis – vienas
dalykas, kitas dalykas – ilgalaikis jų lavonėlių traiškymas ant
kelio – niekas jų nesurenka ir net nepatraukia nuo kelio.
• Specialistai sako, kad neretai žvėrių žūtį keliuose lemia ir
neatsakingas mūsų elgesys.

3. • Dažniausiai kalbama apie nuostolius. Sudaužytos ir
apgadintos mašinos – dideli pinigai, o sužeisti ar žuvę
autoavarijose susidūrus su gyvūnu žmonės –
neįkainojami. Be to, niekada nėra analizuojama ir
vairuotojo psichologija.
• Tyrimo problema: Ar gyvūnų žūtis keliuose yra
problema? Ar žmonės turi jaustis atsakingi už gyvūnų
gyvybę? Ar reikia suteikti veterinarinę pagalbą
sužalotiems gyvūnams? Kaip būtų galima sumažinti
žuvusių gyvūnų skaičių keliuose?

4. • Tyrimo tikslas – išsiaiškinti mokinių ir jų tėvų patirtį,
susijusią su keliuose žūstančiais gyvūnais ir jų
nuomonę apie problemos sprendimo galimybes.

5. Tyrimo metodika
• Prieš tyrimą buvo organizuota diskusija, per kurią
kelti tokie klausimai:
– kaip žmonės elgiasi automobiliu pertrenkę
gyvūną?
– Kaip žmonės elgiasi matydami kitų vairuotojų ant
kelio automobiliu pertrenktus gyvūnus?
– Kokios priežastys skatina žmones vienaip ar kitaip
elgtis, nutrenktus automobiliu gyvūną ar
pastebėjus tokį nukentėjusį gyvūną?
– Kaip būtų galima situaciją pagerinti, kad mažiau
gyvūnų žūtų keliuose, kad tie, kuriuos galima
išgydyti, būtų išgydyti, o žuvę gyvūnai negulėtų
ant kelio savaitėmis ir mėnesiais?

6. Tyrimo metodika
• Pagrindinis tyrimo metodas – anketinė apklausa.
• Diskusijos pagrindu buvo sudaryta anketa, kuri
pateikta tyrimo dalyviams. Į anketos klausimus atsakė
kiekvienas individualiai (mokinys ir vienas iš tėvų).
• Tyrimo rezultatai analizuoti ir apibendrinti etikos
pamokose.
• Tyrimas vykdytas 2010 metų spalio mėnesį.
• Tyrimo dalyviai - 70 penktų-šeštų klasių mokinių,
lankančių etikos pamokas, ir jų tėvai.

7. Tyrimo rezultatai
• Tyrime dalyvavo dešimties-dvylikos amžiaus vaikai:
29 berniukai ir 41 mergaičių ir jų tėvai: 19 vyrų ir 51
moteris, iš kurių 56 vairuotojai. Tėvų amžius nuo 30
iki 50 m.
• Iš dalyvavusių tyrime tik 4 šeimos niekada augintinių
neturėjo, 10 turėjo, o 56 turi tyrimo metu.

8. Dauguma tyrimo dalyvių matė pertrenktus gyvūnus
kelyje.
Klausimai Ne Kartą Du-tris
kartus
Daugiau
kartų
Tėvai
Moki-
niai Tėvai
Moki-
niai Tėvai
Moki-
niai Tėvai
Moki-
niai
Matė pertrenktą
gyvūną 2% 2% 3% 13% 12% 24% 83% 61%
Matė pertrenktą
gyvūną būnant
keleiviu 76% 89% 18% 11% 4% 2%
Matė vairuotoją,
kuris sustojo
pertrenkęs gyvūną 79% 84% 18% 12% 3% 4%
Pertrenkė gyvūną
vairuodamas
82% 12% 6%

9. Tyrimo rezultatai
• Dauguma mokinių ir jų tėvų pertrenktus gyvūnus
keliuose matė daugiau nei tris kartus. 18 proc. tėvų
pertrenkė gyvūnus patys vairuodami, tačiau jų
reakcija buvo skirtinga:
– vieni sustojo ir bandė suteikti pagalbą,
– kitų pertrenkti gyvūnai pabėgo,
– tačiau visi džiaugėsi, kad liko gyvi ir šis įvykis
nesukėlė rimtesnės avarinės situacijos.

10. Respondentų atsakymai (proc.) į klausimą „Ar gyvūnų
žūtis keliuose yra problema?“

11. • Iš anketos atsakymų galima pastebėti, kad 23% tėvų
niekada neieškojo pagalbos, 77% – labai retai ieškojo
pagalbos nukentėjusiam gyvūnui. 77% atsakiusiųjų
labai retai patraukė žuvusį gyvūną nuo kelio.
• Įdomu buvo sužinoti, ar žmonės apskritai turi galvoti
apie žūstančius keliuose gyvūnus, kol neišspręsta
pačių žmonių žalojimo keliuose problema. 91% tėvai
ir 85% mokinių atsakė teigiamai ir tik 9 % tėvų ir 15
% mokinių teigia, kad pirmiausiai reikia spręsti
žmonių žalojimo keliuose problemą.

12. Respondentų atsakymai (proc.) į klausimą „Ar
žmonės turi jaustis atsakingi už gyvūnų gyvybę
keliuose?“

13. • Priežastys, kurios neleidžia padėti keliuose
nukentėjusiems gyvūnams labai įvairios:
– tiek mokiniai, tiek tėvai, pirmumą teikia žmonių
negailestingumui ir abejingumui,
– skubėjimui,
– išgąsčiui,
– kaltės baimei,
– eismo trukdymui.
Panašios priežastys neleidžia ir patraukti žuvusio
gyvūno nuo kelio (patraukti gyvūną nuo kelio
negali dėl nemalonių vaizdų bei baimės užsikrėsti
ligomis).

14. • Mažinti žuvusių gyvūnų skaičių keliuose,
respondentai siūlo taip:
– vairuotojams būti atidesniems, atsakyti už savo
veiksmus,
– dar daugiau įrengti tvorų, perėjų gyvūnams bei
informacinių kelio ženklų, o taip pat kvapų ir garso
įrenginių keliuose, kurie atbaidytų gyvūnus,
– už naminių gyvūnų saugumą keliuose turėtų būti
atsakingi jų šeimininkai.

15. Respondentų atsakymai (proc.) į klausimą „Ar reikia
organizuoti veterinarinę pagalbą sužalotiems keliuose
gyvūnams?“

16. • Dauguma tėvų mano, kad sužalotiems gyvūnams
suteikta veterinarinė pagalba padėtų gyvūnams
nesikankinti. Net 43% tėvų teigė, kad nėra
informacijos, kur kreiptis ir siūlo įvesti pagalbos
telefoną (vet. pagalbos) arba steigti savanoriškas
organizacijas ar spec. tarnybas, kurios rūpintųsi
sužalotais keliuose gyvūnais.
• Keliuose žūstančių gyvūnų lavonėlius 41% mokinių ir
39% tėvų siūlo pirmiausiai patraukti nuo kelio, 28%
mokinių ir 19% tėvų siūlo vairuotojams vežiotis
kastuvėlius ir maišelius ir juos palaidoti, 11% mokinių
ir 7% tėvų mano, kad ne jie turi spęsti gyvūnų
lavonėlių problemą, o likusieji nežino, kaip tai reikėtų
spręsti.

17. Išvados
• Dauguma mokinių ir tėvų mano, kad gyvūnų žūtis keliuose yra
problema.
• Svarbu, kad kiekvienas žmogus jaustų atsakomybę už žuvusį
kelyje gyvūną – jais tinkamai pasirūpintų.
• Kad sumažėtų žuvusių gyvūnų skaičius keliuose, vairuotojams
reikia būti atidesniems, dar daugiau įrengti tvorų, perėjų
gyvūnams bei informacinių kelio ženklų, o taip pat kvapų ir
garso įrenginių keliuose, kurie atbaidytų gyvūnus.
• Tėvai teigia, kad reikėtų platesnės informacijos, kur kreiptis
sužalojus gyvūną, įvesti pagalbos telefoną (vet. pagalbos) arba
steigti savanoriškas organizacijas ar spec. tarnybas, kurios
rūpintųsi sužalotais keliuose gyvūnais.

18. Rekomendacijos
• Kelkraštyje pamačius gyvūno siluetą ar naktį blizgančias akis
yra tik vienas būdas išvengti susidūrimo: radikaliai, iki 20–30
km/val., mažinti važiavimo greitį.
• Reikėtų turėti galvoje ir tai, kad intensyviausiai žvėrys keliauja
tamsoje ar prieblandoje, esant prastam matomumui.
• Svarbu suvokti, kad bandydami garsiniu signalu ar ilgom ir
trumpom šviesom pabaidyti stambųjį kanopinį galime tik dar
labiau viską komplikuoti – apakintas žvėris greičiausiai tik dar
labiau sutriks ir jo elgesys taps visiškai neprognozuojamas.

19. Rekomendacijos
• Būtina žinoti, kad, tarkime, šernai itin retai vaikšto po vieną.
Jei prieš automobilį išniro ir skersai kelio pralėkė vienas
knyslys, galima tikėtis, kad jam iš paskos praliuoksės dar iki
dešimties jo bandos narių. Taigi pamatęs šerną rimtų
problemų nenorintis vairuotojas turėtų kiek įmanoma
sulėtinti mašinos greitį.

20. „Nė vienas žvėris nėra vairavęs automobilio,
tad neįsivaizduoja, kokiu greičiu prie jo artėja
vairuotojas“.