Rašinys pagal Vinco Krėvės apsakymą „Skerdžius“                            Skerdžius Lapinas – senojo Dzūkijos kaimo švies...
Nächste SlideShare
Wird geladen in …5
×

Skerdzius [1]

8.118 Aufrufe

Veröffentlicht am

Veröffentlicht in: Bildung
1 Kommentar
0 Gefällt mir
Statistik
Notizen
  • Labai ačiū
       Antworten 
    Sind Sie sicher, dass Sie …  Ja  Nein
    Ihre Nachricht erscheint hier
  • Gehören Sie zu den Ersten, denen das gefällt!

Keine Downloads
Aufrufe
Aufrufe insgesamt
8.118
Auf SlideShare
0
Aus Einbettungen
0
Anzahl an Einbettungen
6
Aktionen
Geteilt
0
Downloads
31
Kommentare
1
Gefällt mir
0
Einbettungen 0
Keine Einbettungen

Keine Notizen für die Folie

Skerdzius [1]

  1. 1. Rašinys pagal Vinco Krėvės apsakymą „Skerdžius“ Skerdžius Lapinas – senojo Dzūkijos kaimo šviesuolis 1921 metais Vincas Krėvė parašė nuostabų apsakymą „Skerdžius“, kuris įėjo į rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“.Šiame rinkinyje surinktos paprastų „šiaudinėj pastogėj“ gyvenančių kaimo žmonių gyvenimo istorijos,aprašyti jų džiaugsmai ir vargai. Apsakyme „Skerdžius“ autorius pasakoja skaitytojams apie nepaprastąžmogų Lapiną, kuris skiriasi nuo kitų kaimo žmonių ne tik savo charakteriu ir įpročiais, bet ir savo požiūriu įsenovę ir dabartį. Skerdžius Lapinas – senojo Dzūkijos kaimo gyventojas, seniausias žmogus kaime. Jis „stiprus, nors žemo“,„drūtas, kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas“. Pagirių kaime, anot rašytojo, yra darvienas „gyventojas“, kuris labai panašus į senį. Tai – Grainio liepa: „žalia, išsišakojusi, nubujojusi, visų tojeapylinkėje medžių aukščiausia“. Jų gyvenimai persipynę ir vienas nuo kito neatsiejami. Šis nepaprastasžmogaus ir medžio ryšys, paralelė tarp žmogaus ir gamtos vedama per visą kūrinį. Kaime Lapinas visiems reikalingas. Kadangi skerdžius – vyriausias piemuo, tad jo darbas su vaikais,piemenukais, ganyti karves po pievas, laukus, miškus. O savo darbą Lapinas stengiasi atlikti kaip gali geriau.Piemenukai ir kiti kaimo vaikai nė per žingsnį nuo jo nepasitraukia, mat skerdžius Lapinas visada jiems atnešaiš miško aukšliukų, dūdelių ir kitokių lauktuvių. O skerdžius vaikams pripasakoja visokių istorijų apie laumes,miškinius ir monus, pripasakoja, primeluoja, kad po to vaikai net tamsoje sėdėti bijo, vieni į lauką patamsyjenenori išeiti. Padeda skerdžius ir kaimo moterims: parneša joms trūkžolių, skujinių, kitų miško gėrybių. Visos moterysjam dėkingos ir kiekviena atsidėkoja, kaip gali, net savotiškai rungiasi tarpusavyje, kuri skaniau pavalgydinssenuką. Vyrai mėgsta pašiepti skerdžių, jis kaimo žmonėms atrodo kitoks, nei visi Pagirių kaimo gyventojai,keistuolis ir tiek. Lapinas, sako V.Krėvė, irgi myli vienus ir kitus, bet savotiška, „skerdiška meile“: jammalonu, kai „vaikai pešasi kaip mėšlyne žvirbliai“, kai šunys riejasi, žodžiu, kai kaime „verda“ gyvenimas. Bene gražiausia ir patraukliausia skaitytojui skerdžiaus savybė – meilė gamtai. Myli Lapinas senus miškus,nepaliestus žmonių rankų. Patinka jam stiprūs, išdidūs medžiai. Žino jisai, kad miškai – namai žvėrims irpaukščiukams. Visa tai „Dievulio duota“ ir niekas neturi teisės kirsti miškų, net ir Grainis negali nukirsti savoliepos, kurią taip myli Lapinas. Štai ką skerdžius sako vienam kaimo vaikui: „Ne sodinti girios reikia, betmylėti... Sakai – žmonėms miškas reikalingas, o kerta žydai, kad juos visus iki vienam velniai išnešiotų!“Lapinui nesuprantamas ir nepriimtinas materialinių turtų siekimas, noras uždirbti kuo daugiau pinigų. Skerdžiaus Lapino gyvenimas glaudžiai susietas su Grainio liepa: „Kai aš dar mažas buvau, man vienačigonė delne išskaitė, kad aš mirsiu, kai Grainio liepa nulūš. O ji dar stipri, visus medžius prastovės“, išdidžiaikalba Lapinas, matyt, net pats neabejodamas savo žodžių teisingumu. Taigi matome, kad senukas ruošėsi darilgai gyventi ir netgi norėjo vesti... Tik mergos tinkamos nerado – visos per daug senos. Kiti vyrai jam pavydiir vienas jų, Lapino paklaustas, kaip gyvenąs, netgi sako Lapinui: „Senstu, štai ir viskas! Betgi tu, [skerdžiau]kaip buvai, tokis ir dabar: nei tu sensti, nei tu nieko.“ Vieną dieną po ginčų Grainis nusprendžia nukirsti liepą. Bet nukirtęs ją, jis ir pats nežino, kodėl taippadarė: „Grainis stovi su kirviu ir krapšto galvą, patsai nežinodamas, kam jisai nukirto liepą. Kad jis, rodos,galėtų, iš naujo liepą pakeltų, pastatytų ją ant seno kelmo...“. Naujosios kartos atstovas – Grainis - nejaučiajokio ryšio su gamta, su ką tik be reikalo nupjautu medžiu. Kai Lapinas pamato tai,ką padarė Grainis, jispasidaro liūdnas, paniuręs ir sako: „ Jau kad žmonės tokių medžių, kaip liepa, nesigaili, tai jie ir niekonesigaili. E, mirti geriau, negu tokiais laikais gyvenus!“ Vos kelioms dienoms praėjus skerdžius Lapinas miršta. Vieni sako, kad Lapinas mirė nuo sunkios ligos, kitisako, kad nuo senumo... O kažkas mano, kad „jis kažką žinojo“. „Nemirsiu, - kalbėjo, - kol liepa stovės.Nesurojo Grainis ją nukirsti, kad jisai mirė“, - sako V.Krėvė. Kaimas netenka seniausio kaimo šviesuolio. Moterims sunkiau seksis ūkyje, vaikams bus sunkiau ganytikarves, kaime pasidarys liūdniau... Bet, mano manymu, ne tai svarbiausia. Kaimas neteko žmogaus, kurismylėjo, gynė ir saugojo tai, ką Dievulis davė: medžius, miškus, gamtą, senovės tikėjimą, tėvų iš kartos į kartąperduodamus papročius ir tradicijas. Ir kuo mažiau pasaulyje lieka tokių žmonių, kaip skerdžius Lapinas, tuogreičiau mes prarasim viską, ką turim gyvo ir gražaus, tai yra viską, kas mus supa.

×