2. Fajansas
Fajansas – tai baltojo molio su
tam tikromis priemaišomis
gaminiai padengti nepermatoma
glazūra. Fajanso pavadinimas
kilęs iš Italijos miesto pavadinimo
Fuenco, ten buvo gaminami
fajenso gaminiai (indai, apdailos
plytelės, architektūrinės detalės).
Naudojamos tos pačios
medžiagos ir panaši taikoma
technologija, kaip ir porceliano
gamyboje. Jo šukė balta, akyta.
Fajansas gerai sugeria drėgmę.
Glazūra bespalvė. Į kraštą
stuktelėtas indas skamba žemu,
dusliu, greit tylančiu garsu.
Fajanso indų patvarumas 15-25
proc. mažesnis negu porceliano.
Fajanso gaminiai plaunami šiltame
pasūdytame vandenyje. Karštas
vanduo pakeičia jų spalvą, suardo
glazūrą, todėl atsiranda skilimai.
3. Fajanso savybės ir priežiūra
Fajansas gerai sugeria drėgmę.
Glazūra bespalvė. Į kraštą
stuktelėtas indas skamba žemu,
dusliu, greit tylančiu garsu.
Fajanso indų patvarumas 15-25
proc. mažesnis negu porceliano.
Norėdami padidinti patvarumą,
indus vieną kartą per metus
grūdiname: pamerkiame į didelį
indą, pripildytą šalto virinto
vandens ir kaitiname ant mažos
ugnies, kol užverda. 10-15 min.
palaikome verdančiame
vandenyje. Ataušiname. Dėmesio!
Fajansas išimamas tik iš šalto
vandens.
Fajanso gaminiai plaunami šiltame
pasūdytame vandenyje. Karštas
vanduo pakeičia jų spalvą, suardo
glazūrą, todėl atsiranda skilimai.
Plovimui ir valymui tinka tos
pačios priemonės kaip ir
porcelianui.
4. Fajanso rūšys
Fajansas yra trijų rūšių: kalkinis,
molinis, kietasis. Labiausiai
paplitęs kietasis. Iš jo gaminami
buitiniai indai, santechnikos
įrenginiai.
5. Fajanso gamyba
Pirmą kartą fajansas išdegamas
1250 – 1280º C temperatūroje, po
to su glazūra 1050 – 1150º C
temperatūroje. Ir po to su
antglazūriais dažais 600 – 900º C.
Panašūs į fajansą gaminiai buvo
žinomi Senovės Egipte, IV – V a.
Kinijoje, vėliau Irane, Korėjoje,
Japonijoje. Fajansas Europoje
pradėtas gaminti XVI a. viduryje
Prancūzijoje.
7. Porceliano rūšys
Pagal masės sudėtį
porcelianas būna kietasis arba
minkštasis. Taip pat yra kaulo
arba fosfatinis porcelianas, į jo
sudėtį dedama 20 – 60% kaulų
pelenų. Fritiniame porceliane
mažai plastinių medžiagų,
todėl dedama klijų.
Neglazūruotas porcelianas
vadinamas parianu. Degamas
jis šiek tiek pasiglazūruoja,
linkęs deformuotis.
8. Porceliano gamyba
Kietasis porcelianas degamas
prieš glazūravimą 1000º C
temperatūroje, o su glazūra 1350
– 1450º C temperatūroje, o
minkštasis 1350 – 1450º C.
9. Porceliano atsiradimas
Porcelianas buvo išrastas
senovės Kinijoje IX – XI a.
Porceliano gamybos receptūra
buvo kruopščiai saugoma, o už
išdavystę laukė vienintelė bausmė
– mirtis. Kadangi vėliau
porcelianas buvo pradėtas gaminti
Korėjoje ir Japonijoje, galima įtarti
kad kažkas išdavė paslaptį arba
pabėgo nuo griežtų prižiūrėtojų.
Italų keliautojas Marco Polo
greičiausiai buvo pirmasis atvežęs
porcelianą į Europą. Tai įvyko
1295 m. Būtent jis ir yra porceliano
krikštatėvis, itališkai „porcella“-
kriauklė. Italų keliautojas Marco
Polo greičiausiai buvo pirmasis
atvežęs porcelianą į Europą. Tai
įvyko 1295 m. Būtent jis ir yra
porceliano krikštatėvis, itališkai
„porcella“- kriauklė.
10. Porceliano atsiradimas
Tuo metu Europoje indai buvo
rudos, juodos ar pilkos spalvos.
Porceliano gaminiai skaidrūs, balti,
ryškiai mėlynai išmarginti sužavėjo
visus. Šie gaminiai buvo perkami
už pasakiškomis kainomis,
nesigėdyta įsigyti ir iš piratų,
apiplėšiančių porcelianą
gabenančius laivus. Pirmieji
porceliano meistrai buvo italai –
Florencijoje 1575 m. buvo
pagamintas vadinamas “Mediči
porcelianas“. Kitose šalyse, taip
pat buvo bandymu pagaminti šią
elegantišką medžiagą, tačiau iki
1708 m. nepavyko sukurti kietojo
porceliano. Tik tuomet
autoritetinga komisija pripažino,
kad alchemiko J.F. Bötgerio
sukurti dirbiniai nenusileidžia kinų
išradimui.
