1. Patikėk, aš ir vėtroj ateisiu, ir tada, kai žaibai sutviskės. Aš ne pyktį tau nešiu, aš atnešiu
tau meilės kupiną širdį...
Tu mažas mažas angeliukas, Tu - mano saulės spinduliukas! Aš tiktai tau vienam skirta,
Aš tiktai tavo mergina!!!! :)***
Myliu tave, karštai, pavydulingai, Beprotiškai turėdamas kentėt, Myliu tave taip stipriai ir
aistringai, Jog Dieve duok ir tau taip pat mane mylėt.
Myliu tave, kaip niekas kitas. Kai tave matau, mano siela sustoja, širdis plaka vis
greičiau. Kai matau su kita - noriu rėkt, muštis, noriu, kad viską pasauly užmirštum, kad
matytum mane!
Vienos rožės žydi, kitos dar žydės. Kas tavęs nemyli, tuoj įsimylės. Jei tau trūksta meilės,
paprašyk jos angelų, jie suteiks daug laimės ir naujų vilčių.
Argi tau sunku vaidinti Ir suteikti man laimės? Ar tau sunku pabučiuoti Ir paimti už
rankos? Juk gyvenimas-tai spektaklis O aktoriai-mes Tad vaidinki tu drąsiai riterį
narsų,žavų O karalaite pabūsiu aš Suvaidinkime pasaką gražią Ir laimingą be pabaigos
Tu sakai, kad laikas užgydys žaizdas, Bet aš, kol gyva, nepamiršiu tavęs. Vartau albumą,
skaitau žinutes senas, Man labai trūksta tavęs. Ateik, tu sugrįžk į žemę lietum, Tvirtai
apkabink ir veskis dangun... Ten išbučiuok karštai mane, Ir liki amžiams manoj širdyje.
Aš pabūsiu lietum, kai tau širdį skaudės, kad galėčiau nuplaut dalį tavo rimties. Ateisiu,
tik lauk, jei ir niekas nekvies, tau atnešiu lietaus ir truputį nakties
Atleisk, tik vieno teprašau, atleisk, nebekankink manęs daugiau. Atleisk, juk aš
atsiprašiau, atleisk juk aš tik maldavau...
Negaliu pamiršti jausmo, Su tavim patirto džiaugsmo, Bet apgaulė suklaidino mus abu,
Šaukiu naktim, šaukiu širdim, Aplink tylu, taip tylu.. Negaliu pakelti skausmo, To, kur
mano sielą daužo, Negaliu tylėt ir būti be tavęs... Nors dangų puošia pilnatis, Širdy
naktis, gili naktis.. Mylėk, mylėk mane, kokia esu, Mylėk, apgink nuo visų, Mylėk, tau
atsakysiu tuo pačiu, Mylėk ir būkim kartu... Nekenčiu savęs už melą, Tu ne tas, kur piktą
mena, Ar atleisi man už tai, ką padariau? Žinau, lyg šiol tavęs gerai nepažinau,
Atsiprašau... :*
Baltom alyvom juoda naktis pražydo, Pražydo svajonėm, drugeliu mažu. Ir niekas, ne,
niekas nekaltas, kad kartais mažyliai pravirksta, prabudę iš savo sapnų. Tu neverk,
neverk, mažute mano,. Tu ne viena šiam pasauly esi. Aš surinksiu į delną tas ašaras -
pastatysiu meilės pilį širdy.
Nebėra prasmės gyventi, nebėra noro eiti į priekį... Jau žinau - esu viena, be tavęs, tavo
akių... man sunku... Mylejau ir mylesiu tave dar ilgai...

2. Aš nebijau skausmo, nebijau tamsios nekties, bet man baisu netekt tavęs. Aš vis bijau
tave prarast, man baisu tavęs netekt. Sakai, kad laikas užgydys žaizdas, bet aš niekada
nepamiršiu tavęs.
Būk visada šalia. Būk laisvas mūsų draugystėje ir lai visada nugalės Tavoji tiesa, Tavasis
vyriškumas, Tavasis požiūris į gyvenimą, tikėjimą, į galutinius sprendimus. Mano mielas,
būk laisvas pasirinkti vietą ir laiką, džiaugsmą ir liūdesį, laimę ir tylą… Tai tyla, kuri net
išprotėjusį gali priversti dar kartą išprotėti…
Tegul šiltutis saulės spindulys tau šyryt švelniai nusileis ant skruosto. Kaip karštas mano
bučinys, kad jis sušildytų tave - paguostų. Ir kad lydėtų jis tave per visą dieną. Šiltutis
saulės spindulys it mano siela. Geros tau dienelės!!!
Tu sužeidei mane žodžiu, Kuris man tvojo, tarsi kumštis Ir pasipylė tiek žvaigždžių, Kad
man praėjo noras grumtis... Tu sužeidei mane mintim, Kurios kapojo tarsi kardas, Palikęs
randą man širdy, Išraižęs pjūviais Meilės vardą. Tu sužeidei mane veiksmais, Kurie
subadė, tarsi ietys... Tai, kogi sužeistos laikais Prie blogio nusipelnęs šlietis
Myliu tave ar tu šalia, ar nesi šalia. Mastau, ilgiuosi, net kai nežinau pati to. Vos pamatau
tave kaskart, kaip pirmą kartą širdis pražysta meilumu, kuriuo apdovanojai ir mane... Esi
švelnus, be galo geras man, todėl myliu ir dovanoju meilę TAU
Krinta baltos snaigės lyg pūkai, švelniai prisiglaudęs "myliu" pasakei ir staiga tu nulėki...
"pasivyk" šauki, balto sniego gniūžtę į mane meti. Aš tave vejuosi, blaškosi širdis, ką
jaučiu svajose, lūpos pasakys. Paveju, sugaunu ir apkabinu. Mylimą ir jauną prie širdies
glaudžiu ir balta alėja, einam mes vieni, lūpos susilieja meilės bučiny
Meilė-galinga burtininkė, ji pasaulį gali dangum arba pragaru paversti. Niekas jos
burtams neturi galios atsispirti. Meilė niekad viena nevaikščioja. Su ja nuolat eina
skausmas. Meilė saldina širdis, skausmas jas išdegina, išvalo nuo žemės šiukšlių..
Groja pavasario tyla mano širdies stygomis... Galbūt negirdi šios ilgesingos muzikos
niekas niekas… Tai todėl, kad ji skirta vieninteliam žmogui pasaulyje… Tau mano šis
laiškas, Tau mano šis monologas, Tau mano pamąstymai… Tegu būna gera gyventi dėl
daugybės svarbių svarbių priežasčių, viena iš kurių visada bus tik Tavo ir mano širdyse
bei mintyse
Gyvenimas būna gražus ir pilkas. Gyvenimas būna linksmas, būna liūdnas. Būna įsimyli,
būna gauni ragų, visko būna, tačiau gyventi visgi verta, nes niekad nežinai, gal surasi
žmogų, kuris tau praskaidrins gyvenimą. Šypsosis kiekvieną dieną. Sakys myliu,
pralinksimins, kai liūdesi, kuris bus šalia ir niekad neišduos. Žinosi, kad tavęs kažkas
laukia ir kažkam tu rūpi. Ar dėl to gyventi neverta? Aišku, jog verta! Tam ir gyvenkim...
Meilė - nežinoma, neištirta, nesuprantama. Niekas nežino, iš kur ji ateina, niekas nežino,
pas ką ji eina, niekas nežino, kiek ji atneša ir kiek išsineša. Ir už ką ji didelė - ar už
suteiktą džiaugsmą, ar skausmą.
Mylėk mane! Mylėk mane pirmoj žvaigždėj, Nakty juodžiausioj siek manęs ranka Ir, kai
nemigus Tavyje aušra ims brėkšt, Atsiųsk šį jausmą ten, kur aš viena. Kai vis kas naktį

3. Tavo ilgesį jaučiu, Bučiuoju patalus, šaukiu Tave... Iš tos vienintelės žvaigždės akis
liečiu Ir glostau lūpas, meile glausdama. Koks grožis tų naktų! Švelnumo būna tiek, Kad
jo užtektų tūkstančiams kitų, Kurie apgauna Meilę... Ir žaizdas vistiek Subado
išdavikišku melu!.. Mylėkim, Žmonės, kol mes esame šalia - Gal vieną dieną tapsim vien
žvaigžde.
Tu išėjai...Daugiau nebeateisi, nutolo žingsniai vakaro aide. Rūstus teisėjas - sąžinė mus
teisė, rūstus teisėjas nuteisė mane... Daina nutrūko, posmai sudaužyti ir niekas jų netęs,
nebetaisys. Tu išėjai...Širdis tokia mažytė, kodėl toksai didžiulis ilgesys?
... Liko Tavo kvapas mano namuose - Lėkštes bučiuoja peilis ir šakutė - Ir šiluma nuo
rankų plaukuose Teiktos palaiminimu man minutės. ... Liko Tavo žvilgsnis mano
languose... Rankas gaivina plaunama stiklinė... Tik valandėlę buvęs svečiuose Tu išėjai...
Bet liko čia idilė. ... Liko Tavo žodžiai mano širdyje... Mintis grąžina net prisilietimą,
Kuris sujungė netyčios galia Į mūsų žvilgsnių paslaptį intymią. Jei negali man apie meilę
Tu kalbėt, Belieka Tavo ilgesio veiksmais tikėt.
Jei mano akys virstų vėju, pajustum,kad visąlaik glostau tave. Jei mintys taptų šilku,
būtum visada šilko pataluose. Jei per anksti numirčiau, dangus verkdamas pasakotų, kaip
man trūksta Tavęs...
Kartais, kai aš nieko nemyliu...aš myliu vandenį... Jis tyras, skaidrus...jis nesuduš...kol
nevirs ledu... Kartais, kai aš nieko nelaukiu...aš laukiu vėjo...Jis švelnus, nematomas...jis
nepabėgs...kol nevirs viesulu... Kartais, kai aš nieko nebeturiu...aš turiu tave...Tu pasaka,
stebuklas...tu gyvybė...kol nevirsti skausmu
Kai tu miegosi, prisiliesiu švelniai prie tavo lūpų, kaip drovi naktis. Ir nusinešiu bučinį
ant savo lūpų saldų, kaip tamsią naktį besislapstantis vagis... Kai tu miegosi, įspruksiu
tyliai į tavo sapną, kaip svajonės atspindys, ir tau sapne aš užrašysiu vardą savo blyškiai,
kurį miegodama(s) dažnai regi! Ir taip kas naktį aš ateisiu tyliai, kaip puolęs angelas -
tavųjų bučinių vagis. Ir sulaikyti mane galėsi tik apsikabinusi(ęs) tvirtai, tvirtai savajame
gleby...
Kas darosi dviems širdims su nugyventais metais? Jos tiktai dar labiau artėja. Kas daros
lūpoms su kiekvienu pabučiavimu? Jos tiktai dar labiau saldėja. Kas daros kūnams
dviems? Jų šiluma tamsiausią negandą išsklaido. Ir supranti tada, kad žemėn rojus
nusileido. Saugokit jį ir kurkite kasdien iš naujo...
Karštai ilgiuosi Tavo neatplėšiamų laiškų - Skaityčiau sielos akimis tamsioj nakty... Aš
trokštu degti grožyje skaisčių akių, Kai valandoj susitikimų mes arti... Atrodo neateisi, jei
nebeisiu aš - Vis tolins Laikas ir nebus jau tos drąsos, Kuria apdovanodavo nematomas
kažkas, Kol laukdavom abu trumpiausios valandos. Gal per dienas galvoji, ką galėtum
man sakyt Atėjęs ar sutikęs atsitiktinai, Nes meilės skausmas deginęs, jau pradeda išnykt
Mums mielą širdgėlą palikęs amžinai... Kas verčia mus palikti Meilę ir kentėt? Kas verčia
Meilės mus išsižadėt?
Kažkur tarp žemės ir dangaus, kažkur tarp saulės ir tamsaus mėnulio, kažkur tarp
paprasto žmogaus yra tas didis žodis meilė. Ir kiek tas žodis mums brangus? Ką reiškia
pasakyti myliu? Gal tai tik išmislas klaikus? O gal jinai atstoja viską? Kodėl, jei myli, tai

4. kenti? Iš kur tiek klausimų tam žmogui kyla? Iš kur ta širdgėla baisi? Ji gali pražudyti
sielą. Bet vistik meilė ji yra! Tas paprastas, kartu ir didis žodis! Bet kas nemyli, viso to
suprast negali!
Vakare, kai saulė leisis, mėnulis pakibs aukštai ant šakos. Kartais jis gali meilę šauktis ir
bijoti aušros... Jis supsis pakibęs ant šakos, niuniuos lopšinę tau nebyliai ir tylėdamas
galvos, kodėl širdis tavoji tyli...
Vakare, kai saulė leisis, mėnulis pakibs aukštai ant šakos. Kartais jis gali meilę šauktis ir
bijoti aušros... Jis supsis pakibęs ant šakos, niuniuos lopšinę tau nebyliai ir tylėdamas
galvos, kodėl širdis tavoji tyli...
Kur tu esi, mano meile? Aš be tavęs jau nykstu. Kartais atstoji man saulę, Bet – kai tik
lyja – pykstu. Kur tu esi, mano laime? Aš be tavęs lyg lietus – Piktas, negeras savaime.
Grįžki, ir būkim kartu. (Nejolė Laukavičienė, 2001)
Paduok balandžiui savo laišką, Kad jį man neštų snapeliu... Bet gal padės ne vietoj tašką
Lietus, užlklupęs prie langų? Pririšk prie kojos jam raštelį, Kad Tavo Meilę neštų man...
Bet, jei atrišęs tą raištelį Paduos netyčia kam kitam? Įpink daugybę Meilės žodžių Baltam
balandžiui į sparnus, Kad pažiūrėt danguj jo grožio Galėtų minioje žmogus. Bet, kai
nukris viena plunksnelė, Tik aš surasiu joj laiškelį...
Leisk išeit, aš visvien sugrįšiu. Leisk bėgt, aš vistiek pareisiu pas tave. Leisk man
džiaugtis, aš džiaugsiuos, kad tu šalia. Leisk pamiršt, aš vistiek tave sapnuosiu. Leisk
man vertkt, aš verksiu dėl tavęs. Leisk mylėt aš pažadu tave mylėt visada. :)*
... Liko Tavo kvapas mano namuose - Lėkštes bučiuoja peilis ir šakutė - Ir šiluma nuo
rankų plaukuose Teiktos palaiminimu man minutės. ... Liko Tavo žvilgsnis mano
languose... Rankas gaivina plaunama stiklinė... Tik valandėlę buvęs svečiuose Tu išėjai...
Bet liko čia idilė. ... Liko Tavo žodžiai mano širdyje... Mintis grąžina net prisilietimą,
Kuris sujungė netyčios galia Į mūsų žvilgsnių paslaptį intymią. Jei negali man apie meilę
Tu kalbėt, Belieka Tavpo ilgesio veiksmais tikėt.
Jei viena dieną, tau atsiras noras verkti... paskambink man, nepažadu taves prajuokint, bet
galečiau verkt su tavimi. Jei vieną dieną,tu nuspręsi dingti, neabejodamas paskambink
man, nepažadu prašyti pasilikt, bet galėtume dingt drauge. Jei vieną dieną tau nebus noro
su niekuo kalbėti, paskambink man. Tuo metu pažadu elgtis gerai. Bet jei vieną dieną tu
paskambintum ir aš neatsiliepčiau. Bėk manęs ieškoti, galbut man reikia TAVĘS.....
Atmink, kad laužas dega tik tada kai juo rūpinamasi, kai į laužą dedamos malkos,
pučiamas oras... Uždegtas laužas gali neužgesti visą amžinybę, jei prie jo budėsi ir visada
jį pakurstysi... todėl... norėdama išsaugoti meilę, kaip ir tą laužą, privalai kiekvieną
sekundę, akimirką, ja rūpintis, kad visada degtų tavo mylimo žmogaus ir tavo širdyse!!!
Meilė neturi kito troškimo, tik save išreikšti. Bet jeigu tu myli ir neatsisakai troškimų,
tegul šie troškimai būna tavieji: Tirpti ir būti bėgančiu upeliu, kurs savo melodiją nakčiai
čiurlena. Pajusti per didelio švelnumo skausmą. Būt pažeidžiamam savo paties supratimo
apie meilę; Ir plūsti krauju noriai džiaugsmingai. Pabusti auštant sparnuota širdimi ir
dėkoti už dar vieną meilės dieną; Ilsėtis vidurdienio valandą ir atsiduoti mintyse meilės

5. ekstazei; Grįžti namo vakare dėkingumo sklidina širdim; Ir užmigt su malda už mylimąjį
savo širdyje ir pagyrimo giesme savo lūpose.
Tu nežinai,kaip aš tave mylėjau... visa širdim ir lūpom, ir akim. Ilgai, ilgai aš į tave
žiūrėjau. Norėjau,kad tu būtum su manim. Bet tu manęs nepastebėjai... Gal
nenorėjai,nežinau, o gal tu kitą jau tada mylėjai. O aš...aš nesupratau...
Man be tavęs Darosi sunku, Man be tavęs, Tamsu visur, Man be tavęs, Eit nėr kur, Man
reikia tavęs, Kad būtume kartu, Be tavęs gyventi negaliu, Nes myliu beprotiškai tave
Žinai...kai dabar pasižiūriu į dangų jis jau nebeatrodo toks gražus...kai pasižiūriu į saulę
mano akys jos jau nebebijo...ir aš negaliu suprasti kodėl...bet šianakt atskrido angelas ir
aš supratau, kad negaliu be tavęs gyvent...
Ne, nemyliu Tavęs ir galbūt nemylėjau. Tu taip keistai į mano širdį atklydai. Tu nesakei
man žodžių tų, kurių tikėjaus, o kaip aš laukiau jų - Tu nežinai. Na ir keliauk, dėl to aš
neliūdėsiu, sužeistai širdžiai niekas nesvarbu. Mokėjau aš mylėt - užmiršt gal nemokėsiu,
bet apie tai nesužinosi Tu...
Viena minutė lyg amžių, amžiai... Viena diena ilga be tavęs... Galėčiau tau saulę, net
žvaigždes atnesti... Galėčiau visą amžių praleist su tavimi... Norėčiau matyti tave
laimingą... Norėčiau būt šalia tavęs... Norėčiau girdėti tavo skambų juoką... Norėčiau
bučiuoti tavo lūpas, nes be tavęs nebūtų man taip gera, nes be tavęs nebūtų nuostabių
naktų, kuriom aš noriu prisiglausti prie tavęs. Nes be tavęs nebūtų ir manęs...
Sėdžiu viena... bet žinau, tiesiog jaučiu, kad tave turiu.. Tavo lūpos, rodos, taria myliu, o
akys žiūri į ateitį tolyn... Rankos švelniai apkabina, o kūnus traukia vis artyn... Sėdžiu
viena, bet žinau, sau pasakiau, kad laukti privalau. Lauksiu dieną, mėnesį, metus kol
širdis gyva bus... kol lūpos paskutinį kart ištars tau myliu... ir kol akis užmerks pati
mirtis... Viską kas aplink mane galiu drąsiai atiduoti tau ir ištiesus rankas tyliai stipriai
apkabint tave... ir vis likimo aš maldauju, kad leistų man tave turėt nieko kito aš mylėt
nemoku, o gal mylėt neleidžia man pati širdis... Nesmerkiu savo širdies už nieką, nes visą
gyvenimą noriu praleist su tavim...
...Tūkstančiai žmonių saugo savyje gražiausius jausmus vieni kitiems... Ir jų netrikdo
graži draugystė, rupestis vieni kitais, atsidavimas, ilgesys... Tad, kodėl mūsų su Tavimi
gyvenime, kuris turi didžiules sąsajas su meile, tiek daug protesto? Prisirišau prie Tavęs
taip smarkiai, jog negaliu be Tavęs gyventi nei dienos, nei valandėlės, nei vienos
trumpiausios akimirkos
Pakylėk - pakylėk mane ant vieno lapo... Pakylėk - pakylėk mane ant vieno lašo... Aš
pasieksiu rudeninį grožį debesų - Nematytų, baltasparnių, vienišų... Panešėk - panešėk
mane po lauko medžiais... Panešėk - panešėk mane, kur saulė leidžias... Aš pašauksiu
gervių pulką savo patalan, Kad paliktų rudens sapną paukštės man. Pamyluok - pamyluok
lietuj mane sulytą... Pamyluok - pamyluok mane lyg rudens rytą... Aš priglausiu Tavo
širdį ašara viena, Ilgesį išliejusi švelnia daina. Pakylėk, panešiok, pamyluok Tu mane
Rudeninių debesų baltam delne......
Svajoju tik apie Tave, mano meile... Tos viltys, tie troškimai - tik apie Tave... Negalėčiau

6. be Tavęs... Tada ir dangus būtų visada apsiniaukęs...Ir saulė nebešviestų taip
skaisčiai...Tu lyg vanduo, reikalingas kiekvianam, kad išgyventų... Bet šiuo metu Tu
reikalingiausias man... Tu lyg beribė jūra, kurioje plaukiotų visos pasaulio žuvys... Bet
šiuo metu aš vienintelė žuvelė, norinti plaukioti tavyje... Visos mano mintys tik apie
Tave, brangusis... TU MANO MEILĖ
Mylavau naktimis, pagalvėle, tave, Bučiavau kampučius ir šaukiau tyloje Vardą mielo,
brangaus, nebučiuoto dienoj... Nusidėjus jaučiaus nerašytoj tiesoj. Galbūt mintys tada
lietė Jį už mane, Gal bučiavo naktis, sužibėjus lange, Nes Jis vertė prabilt, susitikęs
dienoj?.. Bet vis tiesą slėpiau paslapties šypsenoj. Meilės žodžiai keli nuginkluotų visus,
Jei išduočiau kitiems net švenčiausius jausmus, Kurie miega many, susisiautę dienoj...
Tavo vardą šaukiu tik žibintų šviesoj. Meilės vardas gražus, kol jis slaptas kitiems Ir todėl
jį slepiu tarp dienos ir nakties.
Už sudilusį skatiką parduodu tau akis.. Jos mirusios ir man nereikalingos... Klausa mano
kainuos brangiau, nes tylą ir tavo šnibždamus žodžius girdėti noriu... Prisiminimai?... Jie
man brangiausi.. Jų neatimsi! Deja, bet siela jau pažadėta velniui.. Vienintelis dalykas,
kurio aš neparduodu - ŠIRDIS. Ją atiduodu tau. Nepyk, ji nubrozdinta ir turi keletą randų,
bet ji šilta ir plaka tik TAU
Tavimi gyvenu, dėl Tavęs čia esu, Kad paklaustum kasdien, ko gi Tau neramu, Kad
blaškytų Tave, tai, ko dar nejutai, Kad kamuotų nakty paslaptingi sapnai. Manimi gyveni
nežinios ilgesy Ir vis klausi manęs, kas ten daužos širdy, Kai mane sutinki, kai manęs
nematai, Kai užmiršti ryžties, pasijutęs keistai... Pripažint negali, kad tai meilė šventa,
Pripažint nori Tu, kad ji Tau neduota Ir verti mus abu pasijusti kaltais, Ir bandai mus
priverst eit skirtingais keliais. Daug kas bandė nurimt vienumos ilgesy, Bet jie žudė save
vien pilkam liūdesy.
Imk šypseną ir dovanok tam, kuris jos niekada neturėjo. Paimk saulės spindulį ir nešk jį į
nakties vidurį. Atrask šaltinį ir atgaivink tą, kuris yra nukritęs į dulkes. Paimk ašarą ir
padėk ant veido tam, kuris niekada neverkė. Paimk drąsą ir įdėk į tą sielą, kuri nemoka
kovoti. Paimk gyvenimą ir papasakok tam, kuris nesupranta. Atsiverk vilčiai ir gyvenk jo
šviesoje. Imk gerumą ir padovanok tam, kuris nemoka daryti gero. Atrask meilę ir
padaryk, kad ji augtų žemėje.
Draugystė niekad neišdyla Kaip tas mėnulis ir dangus Draugystė niekad neapvylė nei
vieno mylimo žmogaus. Ir jei tave paliktų kartais Kai tau sunku,labai sunku Žinok, nes
tai žinoti verta Nebuvo jis tau artimu draugu!!
Draugai ne visada būna šalia, kad galėtų TAU padėti. Bet net jei TU vienas joji
kupranugarių virtinėj per Sacharą arba plauki laivu, blaškomu Pietų Atlanto audrų, jų
mintys visada su TAVIMI, jie linki TAU kuo geriausios kloties. Žvilgčiodamas į
kompasą ar nuleisdamas bures, galvok apie draugus. Jie trokšta, kad rastum LAIMĘ,
kurios ieškai
Jei turėtum 500 tūkstančius draugų, susikabinę rankomis galėtumėte apkabinti visą
pasaulį. Jei turėtum 200 tūkstančių draugų, sudarytumėte visą miestą žmonių, kurie
sveikintųsi su šypsena. Jei turėtum 25 tūkstančius draugų, telefonų firma tau nutrauktų

7. ryšį kiekvieną kartą, kai sueitų metai. Jei turėtum 6 tūkstančius draugų, būtų smagu turėti
6 tūkstančius krikštavaikių. Jei turėtum tūkstantį draugų, turėtum 2 tūkstančius rankų. Jei
turėtum 365 draugus, kiekvieną dieną praleistum su vienu iš jų. Jei turėtum 100 draugų,
gautum 100 patarimų. Jei turėtum 4 draugus, turėtum 8 saugias rankas, kurios tavim
rūpintųsi. Jei turėtum 2 draugus, būtum 2 kartus laimingesnis. Bet jei turėtum tik 1
draugą (ir turi), nereikėtų nieko daugiau...
Kai kuriems nereikia žodžių, kad jie suprastų vienas kitą. Kai kuriems nereikia kelių, kad
susitiktų. Kai kuriems nereikia girdėti, kad išgirstų šauksmą. Kai kuriems nereikia matyti,
kad pamatytų šviesą. Kai kuriems skauda, nors jie yra sveiki. Kai kurie verkia, nors ašarų
nėra. Tokie žmonės yra laimingi, tiki stebuklais ir Dievu. Tokie žmonės gyvena ne tik dėl
savęs, bet ir dėl kitų...
Jei myli, mylėk, nuo meilės nebėk. Jei ką pamilai, mylėk amžinai. Nuo meilės jei bėgsi,
tikrai nepabėgsi, o jei nemyli - tylėk ir klausyk... Jei tu supranti, kad tu nemyli ir nenori
skaudint jo, tai tada tylėk, mergyte, ir mylėk, kad ir skaudu... Linkiu visiems per šv.
Valentiną surast savo meilę! :)